Niekaip nesuprantu kitų, o kiti nesupranta manęs. Žiauri būsena, kuri man atrodo žmogeliukų pastovioji, ir logiškai aš ją niekinu bei dedu visas pastangas, kad atsiribočiau toliau nuo jos, bet nepavyksta. O toks gražus rytas buvo su geltonu medžiu pro langą, ir atrodė, kad viskas bus gerai. Mano savimyliškumas ir noras išgarsėt(!) peržengė visas padorumo ribas. Noriu daryt savo pėdsakų personalinę parodą ir kad visiem ji būtų graži. Kaip sakė mano mėgiamas A.G. – ”esu pakankamai sena ir turiu dar daug laiko ką nors nauja sugalvoti”. Nuostabu.
Šiąnakt sapnavau labai gražų sapną- kad ėjau į kirpyklą. Kad mane šukavo su tokiom arklio šerio šukom ir buvau su tankiais juodais plaukais. Kirpėja sako va, nukirpčiau palei pečius lygia linija, jum labai tiktų. Tai aš nesikirpau tada, o užsirašiau vizitui vėliau. Atsibudus nuėjau į vonią ir pasižiūrėjau į save. Jokių juodų plaukų ir jokių tokiem vilčių. Kažkaip net liūdna pasidarė. Bet paskiau susitaikiau su liūdnuoju vaizdu ir išjau miestan pasivaikščiot.
Sėdim su Paukštyte ant Sakre Krioks kalno. Vykdom kaštonų ir baltojo degustaciją. Prieina du vietiniai, kažko paklausia, kažką pasako. Siūlo vyno. Klausiam, kur. Už kampo. Sakom, tai atneškit iš už kampo, mes palauksim. Klausia ”diu jiu think aijam stiupid(i)?” sakom ne, kodėl. Paskiau bandė kaštonu pašert kolegę, bet ji atsisakė lest iš rankos, nes nėra ”petit”. Po to jie tik burbtelėjo vienas kitam ”katasthofy”, ir greit nuėjo savais maršrutėliais. Bet kaštonų paskui prisipirkau, tik bandydama jų pasispragint, prileidau pilnus namus dūmų. Mojavau su rankšluosčiu, kad Spinoza neašarotų.
Kadangi facebook’e išsisprendžiau tokį testą, ar aš meška, ar žmogus, ar avietė, ir buvau avietė, o paskui jau be testo, savo noru ir meška, tai prisiminiau tokį nutikimą iš turgaus apie…braškes. Prieš 100 metų, kai dar buvo įdomi sveikata ir nitratai, turguj klausiu pardavėjo: “Ar lenkiškos čia braškės ar lietuviškos?” Neišgirdo. “Ar lenkiškos pas jus ar lietuviškos uogos?” “Ar lenkiškosarlietuviškospas JUS braškės (garsėjančiai)”? Vėl nieko. Sakau dar kartą. “Atsiprašau ponas, o kokios, o ar lietuviškos čia braškės?” O senis kad riktels: “KOOOOKS TAAU BLEET SKIIIRTUMAAS?!!!!” Vos ausyčių ant pavement’o nepamečiau. Daugiau stengiuos nebeklausinėt.
