Per šventes linksmiausi momentai būna iki švenčių. Antai anądien teko gaminti želė rankas ir kupolus, bei kitas figūras šventei. Gražiai atrodė spalvotų stiklinių laboratorija su fone skambančiais portišhedais. Buvo smagu gamintis paukščio kaukę iš mažyčių barchatinio popieriaus gabalėlių, limpančių prie pirštų nuo klijų. Buvo apėmęs kažkoks nerealus džiaugsmas skolinantis seges, vieną už kitą gražesnes, swarovskius ir kitus briliantus, be kurių šarka- ne šarka . Šventės metu viskas pasikeitė, šarka liko neatpažinta, buvo prieita prie zuikučio temos, ausų ir dantų, ir daugybės didesnių bei mažesnių indelių raudono ir gelsvo skystimo, idant apimtų šėlas ir šokiai. Bet kur tau. Šiandien va vėl irgi, septyniose parduotuvėse lūžtančiose nuo žmonių, ieškojau dirbtinio sniego tulpėms languose išpaišyt. Septintoj radau, apsidžiaugiau, paišiau tulpes, buvo gerai. Kątik žmonės pradėjo rinktis, pailsėję ir kaukėti baliaus baliavot. Dingtelėjo galvon, kad ties šituo šventė baigėsi. Nesiskųsčiau čia, jei galvočiau, kad taip yra todėl, kad baliuje tuštybių mugė ar panašiai. Labai noriu dalyvauti ir švęsti, bet kas čia darosi, nežinau.

Būna taip, kad labai juokingi dalykai papasakojus žmonėms tampa nejuokingi, arba visai jau ir ne dalykai. Tai čia žmonėms, bet ne man. Vienas toks su kolege T (pirma vardo raidė pakeista) įvyko kažkurią čia naktį maksimoje bemaigant guminius žaislus tokius su spygliais. Labai gražūs žaislai. Lyg kirminai su ataugom, silikoniniai.  Juos trinktelėjus dar iš vidaus šviest pradeda kažkas. Bet pagrindinis juokas prie kasos, ne prie kirminų, ištiko. Kai kolegei R (pirma raidė vėl pakeista) skenavo kumpį. Nuskenavo, kad reik mokėt virš 4000lt. apytiksliai. Paskui skaičiavo dar kelis kartus ir tas kumpelis vargšas vistiek nepasidavė ir vistiek 4000lt. buvo. Tai kumpį bepretenduojančioji pirkti veikėja spėliojo, kad perka šventą mėsą, gal net Marijos šlaunį… Atėjo mėsos mangnatė uch drūta tokia (skersašlaunė) ir išsinešė meatloaf’ą su savim.

Vakar buvau kaime, lankiau tetą ir vaikščiojau po kapus. Labiausiai patiko paminklai su nuotraukom, pavardės ir datos ant antkapių. Iš jų įsivaizdavau, kokie tų žmonių buvo gyvenimai.  O užrašai…pavyzdžiui, ant vieno (ir ne tik ant to vieno) antkapio rašo “išėjai ir palikai begalinį skausmą”. O tada kaip ten su gyvenimu amžinu etc. Ant kitų buvo ”liūdi artimieji” o dar ant kitų “liūdi savieji”. Tai galvojau, kaip man keistai skamba tas “savieji”. Ir dar atsimenu, kad dažniausias perskaitytas ant tų antkapų vardas buvo Teofilė. Paskui ėjau į stotį laukt autobuso. Pro parduotuvę. Ten nusipirkau keturis big size grybukus pagraužt ir vietinį laikraštį ”dzūkū žinios”. Skaitau tam laikrašty apie vėlines ir kalbina mane tokia bobutė, senumo tokio, kad net akių pro raukšles nesimato. Vėl kalbina, vis kalbina. Šnekam. Sakau močiut gal grybuko norit, imkit. Sakau tik atsargiai, nelabai šviežias. Paėmė močiutė grybuką, valgo. Atsisuka ir sako “pagyvenęs”. “Kaip ir jūs”, pagalvojau, bet susilaikiau.

Kaip diena, taip naujiena. Šįkart vėl gyvulinė. Ėjom papietavę į darbą, ir prie ofiso bendradarbis A (pirma vardo raidė pakeista) pagavo karvelį. Paskui aš jį perėmiau ir sudėjau į narvą. Daviau vardą. Paskambinau į tarnybas. Liepė šert perlinėm kruopom. Jalta davė kruopų. Tarnybos liepė kreiptis į forumą. Aš dar šoke. Kaip ir Laura. Rytoj reikės būt sugalvojus, ką su gyvūnu daryt.