Vanda Padimanskaitė

Puonia gelbėtoja

Vanda — Wed, 08 Feb 2012 14:29:15 +0000

Prisiminiau pasivaikščiojimą iš vasaros. Einam mes su pašnekove V iš taško A į tašką B. Plepam. Beeinant V sako: “Kažkas čia dega, užuodi?” “Jo”, -pritariu. Einam toliau. Šnekam. Mums ant kulnų lipusi moteriškė sako “Atsiprašau puonia” Galvoju, jau kažko prašys. Su išankstiniu nusiteikimu atsisuku, nes tas “atsiprašau puonia” atrodė kaip, lyg būtų koks lapas ant plačiosios prilipęs ar kybyliaus veidas su sidabriniu aerozoliu išpurkštas ar kažkas tokio. Žodžiu. Sako “jūsų tašė dega”. Rodo į V. tašę. Akurat. Iš nešmens kamuoliais eina dūmai, o šone skylė dega atvira liepsna. Sakau MESK TAŠĘ, AAA. V. numeta tašę. Degė tualetinio popieriaus blokas. Sakau vtf. Sako, nu aš saugau kancarus tokiose vietose. Pabaiga ir atomazga neromantiška. Bet procesas man patiko. Įdomu, jei moteriškė nebūtų pastebėjus gaisro, kada būtume pradėję jį gesint.

gyvulių serija tęsiasi

Vanda — Thu, 27 Jan 2011 23:30:54 +0000

Kiek galima. Tų istorijų su gyvulių ekscesais mano aplinkoj. Antai užvakar, viešint draugei A (vardo raidė pakeista), į stoglangį pirmyn atgal skraidė…šikšnosparnis. Sakau varna gal. Pas mane ten viršūnėse jų daug būna. A sako ne, aš šiknosparnį atskiriu nuo varnos. Paskambino pažįstamam mokslininkui ir paklausė, ar taip gali būt. Mokslininkas sakė paklaus kitų kolegų mokslininkų, ar dažna, kad žiemos naktimis baladotųsi vargšas sušalęs š žmogaus būstan. Tikiuosi, kad čia ne ženklas, ne reikšmė, ne niekas.

Paroda

Vanda — Tue, 25 Jan 2011 14:28:21 +0000

http://www.7md.lt/lt/renginiai/parodos/paroda_m_p_vilutis_ir_mokiniai.html

Vilkai ir kiti aktyvūs dantų panaudotojai

Vanda — Tue, 18 Jan 2011 21:42:00 +0000

Kol piešiu vilkus, tai (kaip mano mėgiamas sekančių žodžių autorius A.G. yra pasakęs) “esu pakankamai sena ir turiu daug laiko” pagalvoti ir apie kitus žvėrelius ir ne tik juos.

Kaip žinia, gyvūnai, ypač katės ir šunys (apie papūgas nežinau bet turbūt ir jos) užuodžia ir jaučia šešiolika, šešiasdešimt ar šešis šimtus kartų labiau (jokio skirtumo kiek, nes ir šešiolika jau pakankamai daug) , nei žmogus. Kažkaip išeina, kad pagal šitą teoriją aš esu blogas žmogus. Papūga kando, ir ne kartą. Bet jos kandimą nurašiau anos psichologinėms traumoms ir išpirkau kelialapį poniai į sanatoriją, gal net į įsivaikinimo įstaigą, šitą sužinosiu vėliau. Kaip žinia, svetimų vienetų psichologines traumas man spręst einasi sunkiai. Savų apstu. Toliau. Sekantis, jau reikšmingas man įkandimas. Vaizdavau pas vieną darbinę namuose bobą su skara. Kad būčiau įtikinamesnė boba, užriaumojau. Pribėgo toks kūdas smailiasnukis šuva glotnaus kailio su papais nėščias, taigi drįstu sakyt, kad neprognozuojamas, ir pyst, kad krims kelnę, o pro ją ir blauzdą. Dar ačiū dievui, nesikūdinu, tai kaulo neprakando. Tik vieno dančio įspaudas liko. Darbinė kad juokiasi susirietus tarpdury, kad juokiasi. O aš dabar tiesiog jaučiuosi blogu žmogum. Ir vengiu šunų. Ir šiaip pergalvoju gyvenimą. Nors ir nepaskatintai šunies pravartu jį pergalvot. Apskritai, parašius šitą nutikimą- pasvarstymą, darau išvadą, kad tam šuniui nebuvo būtina vargintis.

Pastebėjau, kad…

Vanda — Fri, 31 Dec 2010 18:41:35 +0000

Per šventes linksmiausi momentai būna iki švenčių. Antai anądien teko gaminti želė rankas ir kupolus, bei kitas figūras šventei. Gražiai atrodė spalvotų stiklinių laboratorija su fone skambančiais portišhedais. Buvo smagu gamintis paukščio kaukę iš mažyčių barchatinio popieriaus gabalėlių, limpančių prie pirštų nuo klijų. Buvo apėmęs kažkoks nerealus džiaugsmas skolinantis seges, vieną už kitą gražesnes, swarovskius ir kitus briliantus, be kurių šarka- ne šarka . Šventės metu viskas pasikeitė, šarka liko neatpažinta, buvo prieita prie zuikučio temos, ausų ir dantų, ir daugybės didesnių bei mažesnių indelių raudono ir gelsvo skystimo, idant apimtų šėlas ir šokiai. Bet kur tau. Šiandien va vėl irgi, septyniose parduotuvėse lūžtančiose nuo žmonių, ieškojau dirbtinio sniego tulpėms languose išpaišyt. Septintoj radau, apsidžiaugiau, paišiau tulpes, buvo gerai. Kątik žmonės pradėjo rinktis, pailsėję ir kaukėti baliaus baliavot. Dingtelėjo galvon, kad ties šituo šventė baigėsi. Nesiskųsčiau čia, jei galvočiau, kad taip yra todėl, kad baliuje tuštybių mugė ar panašiai. Labai noriu dalyvauti ir švęsti, bet kas čia darosi, nežinau.

Šventas kumpis

Vanda — Mon, 20 Dec 2010 09:59:31 +0000

Būna taip, kad labai juokingi dalykai papasakojus žmonėms tampa nejuokingi, arba visai jau ir ne dalykai. Tai čia žmonėms, bet ne man. Vienas toks su kolege T (pirma vardo raidė pakeista) įvyko kažkurią čia naktį maksimoje bemaigant guminius žaislus tokius su spygliais. Labai gražūs žaislai. Lyg kirminai su ataugom, silikoniniai. Juos trinktelėjus dar iš vidaus šviest pradeda kažkas. Bet pagrindinis juokas prie kasos, ne prie kirminų, ištiko. Kai kolegei R (pirma raidė vėl pakeista) skenavo kumpį. Nuskenavo, kad reik mokėt virš 4000lt. apytiksliai. Paskui skaičiavo dar kelis kartus ir tas kumpelis vargšas vistiek nepasidavė ir vistiek 4000lt. buvo. Tai kumpį bepretenduojančioji pirkti veikėja spėliojo, kad perka šventą mėsą, gal net Marijos šlaunį… Atėjo mėsos mangnatė uch drūta tokia (skersašlaunė) ir išsinešė meatloaf’ą su savim.

Vėlinės

Vanda — Mon, 01 Nov 2010 20:50:19 +0000

Vakar buvau kaime, lankiau tetą ir vaikščiojau po kapus. Labiausiai patiko paminklai su nuotraukom, pavardės ir datos ant antkapių. Iš jų įsivaizdavau, kokie tų žmonių buvo gyvenimai. O užrašai…pavyzdžiui, ant vieno (ir ne tik ant to vieno) antkapio rašo “išėjai ir palikai begalinį skausmą”. O tada kaip ten su gyvenimu amžinu etc. Ant kitų buvo ”liūdi artimieji” o dar ant kitų “liūdi savieji”. Tai galvojau, kaip man keistai skamba tas “savieji”. Ir dar atsimenu, kad dažniausias perskaitytas ant tų antkapų vardas buvo Teofilė. Paskui ėjau į stotį laukt autobuso. Pro parduotuvę. Ten nusipirkau keturis big size grybukus pagraužt ir vietinį laikraštį ”dzūkū žinios”. Skaitau tam laikrašty apie vėlines ir kalbina mane tokia bobutė, senumo tokio, kad net akių pro raukšles nesimato. Vėl kalbina, vis kalbina. Šnekam. Sakau močiut gal grybuko norit, imkit. Sakau tik atsargiai, nelabai šviežias. Paėmė močiutė grybuką, valgo. Atsisuka ir sako “pagyvenęs”. “Kaip ir jūs”, pagalvojau, bet susilaikiau.

Balandis

Vanda — Wed, 13 Oct 2010 12:30:49 +0000

Kaip diena, taip naujiena. Šįkart vėl gyvulinė. Ėjom papietavę į darbą, ir prie ofiso bendradarbis A (pirma vardo raidė pakeista) pagavo karvelį. Paskui aš jį perėmiau ir sudėjau į narvą. Daviau vardą. Paskambinau į tarnybas. Liepė šert perlinėm kruopom. Jalta davė kruopų. Tarnybos liepė kreiptis į forumą. Aš dar šoke. Kaip ir Laura. Rytoj reikės būt sugalvojus, ką su gyvūnu daryt.

Inspiration

Vanda — Wed, 13 Oct 2010 08:48:42 +0000

Pokalbis darbe. Vakare, jau vėlokai, viena darbinė klausia mūsų, ar turim šeimas. Atsakiau, kad jei turėčiau šeimas, tai tokį vėlų metą jau tikrai būčiau pas senį. O dabar ką. Dabar namie tamsu, šalta. Kita darbinė priminė ”taigi turi papūgą”. Sakau “tai ką ten su ja prišnekėsi”. Sako “aš tai su savo šuniu pašneku”. Ta pirma darbinė teiraujasi “o kokį tu šunį turi?”. Aš sakau “tai dar tau neaišku- KALBANTĮ”.

Sekmadienis

Vanda — Mon, 11 Oct 2010 15:56:57 +0000

Vakar vaikščiojau po Vilnių ir uodžiau orą. Vaikščiojau, nes ekskomisaras neįleido į darbą. Sakė ”puonia aš nižinąu kaip yšjūngcy sygnalyzaciją, aikit jūs giriąu namo”. Tai ėjau pasivaikščiot ir žiūrėjau į medžius ir visur. Ir pagalvojau, kad oras kvepia vėlinėm. Per vėlines važiuoju į kaimą lankyt kapų. Tada prisimenu vaikystę, nes kaime praleidau daug laiko. Prisimenu, kaip su pussesere eidavom į paplentę rinkt spalvotų stikliukų, kaip darydavom sekretus ir kaip sodindavom akmenis. Paskui juos laistydavom, nes žinojom, kad iš rausvų po 20 metų išaugs ananasai, iš baltų- obelys, iš gelsvų- kriaušės ir tt… O kai atsisveikinau su ekskomisaru ir pasakiau ”ačiū”, tai jis sakė “nylabai aš puonia sūprantū ūž ką jūs man dzykojat”. Sakiau “aš irgi nelabai žinau”. Sakė ”nū puonia jūs juokūs mėgstat”