Kančia

Mugėj kaistant nuo dienos šviesos stendo lempų plieskiančių į veidą ir baisiai plono spiegesio duriančio iš vaikų scenos, atėjo žmogus, pasirėmė į knygas, pažiūrėjo pilkom akim man kiaurai pragręždamas galvą, ir sako – nyku. Sakau – eikit prisigert. Sako, vėliau, jei pavyks pabėgt nuo žmonos. O gali nepavykt, klausiu? Nesupranti tu, sako. Pasidarė dar liūdniau, nes nesuprantu. Kitą dieną kitas žmogus be garso sustatė triaukštį keiksmažodžių bankucheną, irgi į akis žiūrėdamas, į tas pačias ano pragręžtas mano galvoj skyles, tokias, kaip R.Kazlo klipe apie kunigą televizoriuj – spaviedonei. Sako, if you know what i mean. Sakau – nyku? Sako, ne tas žodis. Supratau, bet geriau nepasidarė. Būtų pasitaikę kokios akys, būčiau jau gręžus aš.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *