PARODA

Sveiki, mieli žiūrovai ir meno kritikai. Dailininkų Sąjungos trečio aukšto parodų salėje ketvirtadienį atidaroma dviejų menininkių tapybos paroda „Ramybės uostas“. Kviečiam apsilankyti, pažiūrėti, papletkinti, įvertinti – sudalyvauti. Talpinu parodos aprašą – man ir Evelinai kilusias mintis ruošiantis parodai, bei plakatą:

 

Vanda:

Aš piešiu gamtą: ežerus, medžius, namus, kelius, kalnus, upes, gėles ir žolę. Daug mėlynų, žalių spalvų. Daug vakaro, nakties, ramybės. Šio kūrybos periodu nejaučiu poreikio vaizduoti išgalvotas figūras ar išvis figūras, tokias kaip žmonės, gyvūnai. Jų yra, bet jie ne veikėjai, o kompozicijos dalys- svarbios dėl dėmės, spalvos. Šiuo metu tapydama noriu sukurti gražų paveikslą. Nesiekiu šokiruoti. Noriu gražaus paveikslo, į kurį būtų galima ilgai žiūrėti ir jis nenusibostų. Tokį sunku sukurti, bet norėčiau kad kada nors pavyktų.

Mano paveiksluose tylu ir ramu, kaip meditacijos kambaryje. Na dar kai kuriuose šviesu, kaip tunelio gale.

Pamėgau nemėgstamą mineralinį vandenį bei geltoną ir baltą spalvas aprangoje.

Pokyčiai, kurie gal nereikšmingi, bet asmeniniai, kaip ir kūryba. Ne tokie svarbūs, kaip ugnikalnio išsiveržimas ar kita katastrofa ar koks nors visuotinis džiaugsmas. Įvykiai vyksta, gyvenimas bėga.

Dabar sėdžiu ramybės uoste ant liepto, į melsvą vandenį panardinus kojas, o jas graužia krokodilai….

 

Paukštytė:

Šiai parodai ruošiausi, kaip sportininkė: 10 dienų – 10 darbų. Tiksliau vakarų, po 2 ar 3 valandas. Tačiau taip puikiai kūrybiniu polėkiu seniai besidžiaugiau.

Aprimau panėrusi po vandeniu, jūros dugne. Netiesiogiai, nes nardyti bijau. Mėgavausi kūrybiniu procesu, muzika, smilkalais ir švariomis mintimis.

Mėgstu istorijas, abstrakcijos manęs negali patenkinti. Galvoju, kad tapyboje svarbiausia spalvos, bet užvilktos ant kokio pavidalo. Šiuo atveju, tai hominidai ir kalmarai. Su hominidais senai turiu reikalų, ką jie reiškia nenoriu sukonkretinti. Kalmarai – kitas reikalas. Pirmiausia patraukė jų forma. Per mano matymo prizmę kiek pakito, bet esmė liko: akys, raudonas kūnas, kaip torpeda.

Ramybė yra visai šalia. Kai pagalvoji, tai geriau negalvoti.

Jei ieškosi ramybės – atrasi.

Kartais nurimti gera. Tada mintys išsivalo, o protas atgimsta, pasiruošęs naujiems išbandymams.

4 comments

  1. evelina parašė:

    dabar vadintis menininkėm yra pretenzinga iš esmės. Panasiai kaip vadybininkėm, dizainerėm.
    Menininkės-parazitinės asmenybės statusas visuomenėje yra daugiau negu priimtinas. Pateisina bet kokią veiklą

  2. Vanda parašė:

    Parasiau kad nesipainiotume su vadybininkais. Maza ka galvojo zmones iki siol. Sakai bet kokia veikla? Nebetkokia manau. Pagalvok.

  3. pakiamonas parašė:

    nu tagis praduktivios kokios jus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *