Kiek galima. Tų istorijų su gyvulių ekscesais mano aplinkoj.  Antai užvakar, viešint draugei A (vardo raidė pakeista), į stoglangį pirmyn atgal skraidė…šikšnosparnis. Sakau varna gal. Pas mane ten viršūnėse jų daug būna. A sako ne, aš šiknosparnį atskiriu nuo varnos. Paskambino pažįstamam mokslininkui ir paklausė, ar taip gali būt. Mokslininkas sakė paklaus kitų kolegų mokslininkų, ar dažna, kad žiemos naktimis baladotųsi vargšas sušalęs š žmogaus būstan.  Tikiuosi, kad čia ne ženklas, ne reikšmė, ne niekas.

http://www.7md.lt/lt/renginiai/parodos/paroda_m_p_vilutis_ir_mokiniai.html

Kol piešiu vilkus, tai (kaip mano mėgiamas sekančių žodžių autorius A.G. yra pasakęs) “esu pakankamai sena ir turiu daug laiko” pagalvoti ir apie kitus žvėrelius ir ne tik juos.

Kaip žinia, gyvūnai, ypač katės ir šunys (apie papūgas nežinau bet turbūt ir jos) užuodžia ir jaučia šešiolika, šešiasdešimt ar šešis šimtus kartų labiau (jokio skirtumo kiek, nes ir šešiolika jau pakankamai daug) , nei žmogus. Kažkaip išeina, kad pagal šitą teoriją aš esu blogas žmogus. Papūga kando, ir ne kartą. Bet jos kandimą nurašiau anos psichologinėms traumoms ir išpirkau kelialapį poniai į sanatoriją, gal net į įsivaikinimo įstaigą, šitą sužinosiu vėliau. Kaip žinia, svetimų vienetų psichologines traumas man spręst einasi sunkiai. Savų apstu. Toliau. Sekantis, jau reikšmingas man įkandimas. Vaizdavau pas vieną darbinę namuose bobą su skara. Kad būčiau įtikinamesnė boba, užriaumojau. Pribėgo toks kūdas smailiasnukis šuva glotnaus kailio su papais nėščias, taigi drįstu sakyt, kad neprognozuojamas, ir pyst, kad krims kelnę, o pro ją ir blauzdą. Dar ačiū dievui, nesikūdinu, tai kaulo neprakando. Tik vieno dančio įspaudas liko. Darbinė kad juokiasi susirietus tarpdury, kad juokiasi. O aš dabar tiesiog jaučiuosi blogu žmogum. Ir vengiu šunų. Ir šiaip pergalvoju gyvenimą. Nors ir nepaskatintai šunies pravartu jį pergalvot. Apskritai, parašius šitą nutikimą- pasvarstymą, darau išvadą, kad tam šuniui nebuvo būtina vargintis.