Vakar buvau kaime, lankiau tetą ir vaikščiojau po kapus. Labiausiai patiko paminklai su nuotraukom, pavardės ir datos ant antkapių. Iš jų įsivaizdavau, kokie tų žmonių buvo gyvenimai. O užrašai…pavyzdžiui, ant vieno (ir ne tik ant to vieno) antkapio rašo “išėjai ir palikai begalinį skausmą”. O tada kaip ten su gyvenimu amžinu etc. Ant kitų buvo ”liūdi artimieji” o dar ant kitų “liūdi savieji”. Tai galvojau, kaip man keistai skamba tas “savieji”. Ir dar atsimenu, kad dažniausias perskaitytas ant tų antkapų vardas buvo Teofilė. Paskui ėjau į stotį laukt autobuso. Pro parduotuvę. Ten nusipirkau keturis big size grybukus pagraužt ir vietinį laikraštį ”dzūkū žinios”. Skaitau tam laikrašty apie vėlines ir kalbina mane tokia bobutė, senumo tokio, kad net akių pro raukšles nesimato. Vėl kalbina, vis kalbina. Šnekam. Sakau močiut gal grybuko norit, imkit. Sakau tik atsargiai, nelabai šviežias. Paėmė močiutė grybuką, valgo. Atsisuka ir sako “pagyvenęs”. “Kaip ir jūs”, pagalvojau, bet susilaikiau.
