Kaip diena, taip naujiena. Šįkart vėl gyvulinė. Ėjom papietavę į darbą, ir prie ofiso bendradarbis A (pirma vardo raidė pakeista) pagavo karvelį. Paskui aš jį perėmiau ir sudėjau į narvą. Daviau vardą. Paskambinau į tarnybas. Liepė šert perlinėm kruopom. Jalta davė kruopų. Tarnybos liepė kreiptis į forumą. Aš dar šoke. Kaip ir Laura. Rytoj reikės būt sugalvojus, ką su gyvūnu daryt.

Pokalbis darbe. Vakare, jau vėlokai, viena darbinė klausia mūsų, ar turim šeimas. Atsakiau, kad jei turėčiau šeimas, tai tokį vėlų metą jau tikrai būčiau pas senį. O dabar ką. Dabar namie tamsu, šalta. Kita darbinė priminė  ”taigi turi papūgą”. Sakau “tai ką ten su ja prišnekėsi”. Sako “aš tai su savo šuniu pašneku”. Ta pirma darbinė teiraujasi “o kokį tu šunį turi?”. Aš sakau “tai dar tau neaišku- KALBANTĮ”.

Vakar vaikščiojau po Vilnių ir uodžiau orą. Vaikščiojau, nes ekskomisaras neįleido į darbą. Sakė ”puonia aš nižinąu kaip yšjūngcy sygnalyzaciją, aikit jūs giriąu namo”. Tai ėjau pasivaikščiot ir žiūrėjau į medžius ir visur. Ir pagalvojau, kad oras kvepia vėlinėm.  Per vėlines važiuoju į kaimą lankyt kapų. Tada prisimenu vaikystę, nes kaime praleidau daug laiko. Prisimenu, kaip su pussesere eidavom į paplentę rinkt spalvotų stikliukų, kaip darydavom sekretus ir kaip sodindavom akmenis. Paskui juos laistydavom, nes žinojom, kad iš rausvų po 20 metų  išaugs ananasai, iš baltų- obelys, iš gelsvų- kriaušės ir tt… O kai atsisveikinau su ekskomisaru ir pasakiau ”ačiū”, tai jis sakė “nylabai aš puonia sūprantū ūž ką jūs man dzykojat”. Sakiau “aš irgi nelabai žinau”.  Sakė ”nū puonia jūs juokūs mėgstat”