Knygų mugėje atsidūriau tiesiai priešais Alphonso Lingis. Prie staliuko. Jis vartė knygutę su mano iliustracijom, ir sakė, kad parašys apie paukščius, nes daug jų turi. Sakau, aš irgi vieną turiu. Sako, kokį? Sakau, Aleksandrijos papūgą. Sako, tai mano pirmas paukštis. Dar pridūrė, kad aš už 10 metų turėsianti 50 paukščių. Sakau, reikės didelio namo jiem visiem. Jaučiausi kaip pakalbėjus su Warholu. Niekada nesu kalbėjus su Warholu, bet jei reiktų įsivaizduoti, kaip atrodytų toks įvykis, tai galėčiau palygint su aukščiau aprašytu.

Šį rudenį apsistojom ypatingai nekokiam hostely Italijoj pas tokią šeimininkę, kuri vietoj kavos davė kažkokį plytų spalvos marmalą. Dar kelios smulkmenos, paskui dar pora,  o išvykstant kambariokės galvoje gimė absoliučiai nuostabi mintis: RYŽIAI.  Dėjom po kelis  visur: tarp lango rėmo, į šviestuvą, po kažkiek į stalčių kampus. Telefono ragelin. Tiesa, aš šliūkštelėjau ten visą saują, paskui kolegė pataisė situaciją. Saują išėmė, o vietoj to po vieną ryžį  dėjo į skylutes.  Gavau subtilumo pamoką, tąkart.