Prisiminiau dar vieną linksmą istoriją.  Kažkada dirbau teatre, tvarkiau žvaigždžių daiktus.  Buvo gastrolės Panevėžy, “Romeo ir Džiuljeta”. Spektaklio metu viena aktorė paprašė, kad suvaidinčiau kažką vietoj jos pabaigoj, nes jai reikėjo išvykti pas sergantį vaiką ar kažkur. Aprengė, nugrimavo, aukštakulniai ir tt. Morališkai ruošiausi, kol aiškino, ką reikės daryt.  Gedulo scena. Turėjau išeiti su visais tam tikra tvarka į sceną sijot miltų. Priešais blizgėjo pilnos salės žiūrovų akiniai, segės ir tašės. Labai stengiausi nesišypsot.

Prisiminiau neperseniausiai man nutikusį įvykį. Vienas žmogus iš interneto paprašė, kad parduočiau jam grafikos darbą. Susitarėm susitikt prancūzparky dieną. Davė tel.nr., dėl viso pikto. Perspėjau raštu, kad ryšėsiu juoda skara, kad atpažintų. Sėdžiu, nesulaukiu. Paskambinau ir be labadiena sakau -”juoda skara jau čia”. Anam gale isteriškai ėmė rėkt kažkoks pensininkas, apie kokią aš čia skarą kalbu, ko man iš viso reikia, ir kad niekada daugiau, niekada neskambinčiau. Sakau, čia dėl paveikslo. Sako, nereikia man jokio paveikslo. Keista, pagalvojau. Padėjau ragelį ir pamačiau ateinantį pirkėją. Pasirodo, neteisingai surinkau numerį. Ir visai netyčia išgąsdinau žmogų.